Tarsi fantastiniame filme: įspūdingiausi Naujosios Zelandijos gamtos kampeliai

Aotearoa – taip Naująją Zelandiją kadaise vadino maorių tauta. Nors tiksli šio pavadinimo reikšmė nėra žinoma, manoma, jog tiksliausias vertimas – „debesų žemė“. Šiandien šią tolimąją valstybę žinome Naujosios Zelandijos vardu, visgi, apibūdinimas „debesų žemė“ jai puikiai tinka. Tiek tiesiogine prasme – virš salose esančių kalnų viršūnių pūpso purūs debesys, o iš ugnikalnių rūksta švelnūs dūmeliai, tiek perkeltine – viešint šiame pasaulio kampelyje apima jausmas lyg atsidūrus pasakoje, „ant debesies“.

Tongaryro nacionalinis parkas

Naująją Zelandiją sudaro dvi didžiosios salos, o taip pat nemažai mažesnių salelių – dalis jų slepiasi prie didžiųjų salų krantų, kitos – kiek tolėliau. Pagrindinės salos pavadintos pagal pasaulio kryptis – Šiaurės sala ir Pietų sala. Tongaryro nacionalinis parkas, kurį norime jums pristatyti, išsidėstęs Šiaurės salos centre. Šis parkas, įkurtas 1894 m., yra seniausias visoje Naujoje Zelandijoje ir ketvirtas pagal senumą nacionalinis parkas visame pasaulyje.

Tongaryro nacionalinis parkas užima beveik 796 km² plotą. Teritorija pasižymi didele gamtine įvairove. Čia galima išvysti tiek didingus ugnikalnius, tiek drėgnuosius miškus, krūmynus, krioklius. Beje, Tongaryro nacionalinis parkas pavadintas pagal to paties pavadinimo ugnikalnį – Tongaryrą. Ugnikalnis aktyvus daugiau nei 250 tūkst. metų, jį sudaro net 12 kūgių, todėl Tongaryras – kompleksinis ugnikalnis.

Tongaryras ir jo apylinkės džiugina vaizdais, kurie keliautojams atima žadą: vulkaninės kilmės smaragdinės spalvos ežerai, rūkstantys garų šaltiniai, įmantrių formų uolienos, debesyse paskendusios viršukalnės – peizažas primena fantastinių filmų kadrus. Ne veltui čia buvo filmuoto „Žiedų valdovo“ scenos, o pats parkas įtrauktas į UNESCO saugomų objektų sąrašą.

Taupo ežeras

Visai netoli Tongaryro nacionalinio parko tyvuliuoja dar vienas nepaprasto grožio gamtos kūrinys – Taupo ežeras. Tai – vulkaninėje plynaukštėje esantis vandens telkinys, kurio ilgis net 46 km, o plotis – 33 km. Šis ežeras – didžiausias visoje Naujoje Zelandijoje. Tačiau ne tik savo dydžiu ežeras stebina keliautojus. Jį supa pasakiško grožio panorama: kalnų virtinės ir ugnikalniai.

Keliautojams, norintiems apžiūrėti vulkaninės kilmės ežerą ir jo apylinkes, siūlomi turai laivais. Jų metu galima pasigrožėti ne tik ugnikalnio kalderoje susiformavusiu ežeru ir jį supančiu kraštovaizdžiu, tačiau ir maorių raižiniais, kuriuos galima išvysti ant uolų, esančių vienoje iš Taupo ežero įlankų. Visgi, reikia turėti omenyje, jog šie raižiniai nėra labai seni – jie sukurti maždaug 1970 m. Ankstyvasis maorių menas nėra išlikęs, todėl šios tautos žmonės, norėdami atgaivinti savo senąją kultūrą, stengėsi iš naujo sukurti vertus dėmesio raižinius. Reikia pripažinti, kūriniai ant uolų atrodo tikrai įspūdingai.

Kuko kalno nacionalinis parkas

Pirmieji du gamtos kampeliai, kuriuos pristatėme šiame straipsnyje, įsikūrę Šiaurės saloje. Na, o trečiasis, Kuko kalnas ir to paties vardo nacionalinis parkas – populiarus Pietų salos lankytinas objektas.

Beveik visą Pietų salos teritoriją užima Pietų Alpių kalnai. Aukščiausia viršukalnė – Kuko kalnas. Jo aukštis – 3724 m. Tai aukščiausia vieta ne tik Pietų saloje, tačiau ir visoje Naujoje Zelandijoje. Kuko kalnas – nacionalinio parko vizitinė kortelė. Tačiau ir likusi teritorija ne ką mažiau įspūdinga: didelę dalį ploto dengia ledynai, gausu krioklių, ežerų, slėnių. Na, o netoliese esanti Tasmano jūros pakrantė išraižyta fjordų.

Įdomu tai, jog nacionalinio parko teritorijoje įsikūrusi ir Kuko kalno gyvenvietė – ji nuo aukščiausios šalies viršukalnės nutolusi maždaug 15 km atstumu. Nors gyvenvietėje nėra privačių valdų, joje nuolatos gyvena maždaug 250 žmonių. Tai – vienintelis Naujosios Zelandijos nacionaliniame parke įsikūręs kaimelis, kuriame veikia mokykla vaikams. Būtent nuo Kuko kalno gyvenvietės ir galima pradėti pažintį su parko teritorija. Itin populiarūs žygiai pėsčiomis, tačiau kai kurie keliautojai renkasi turą sraigtasparniais. Iš paukščio skrydžio Kuko kalno nacionalinis parkas atrodo stulbinančiai.

Vaitomo urvai

Pabuvoję pietinėje Naujosios Zelandijos saloje, vėl grįžkime į Šiaurės salą. Čia slepiasi įstabus gamtos kūrinys – Vaitomo urvai. Žodis „slepiasi“ šiuo atveju tinka puikiai, mat urvų labirintai driekiasi po žeme. Susidomėjimo jie sulaukdavo dar XIX a., kuomet atvykėlius į Naująją Zelandiją su urvais supažindindavo vietiniai maoriai.

Urvai populiarūs iki šių dienų – požeminiai labirintai ir juosia tekančios upės vilioja kiek paslaptinga atmosfera ir... Galybe švieselių! Taip, perskaitėte teisingai – Vaitomo urvuose gyvena tūkstančiai švytinčių jonvabalių – arachnocampa luminosa. Tad plaukdami požemine upe keliautojai urvuose išvysta ne akliną tamsą, o vaizdą, kuris primena naktinį dangų. Ir tai dar ne viskas: Vaitomo urvai gali pasigirti ne tik žavingu natūraliu apšvietimu, tačiau ir stalaktitų ir stalagmitų gausa. Visą šį grožį galima apžiūrėti irstantis valtelėmis požemine upe.

Fjordlando nacionalinis parkas

Vėl grįžkime į Pietų salą. O tiksliau – į jos pietvakarinę dalį, mat čia įsikūręs Fjordlando nacionalinis parkas (Fiordland National Park). Nacionalinis parkas apima daugiau nei 12 tūkst. km² plotą. Teritorija tankiai apaugusi drėgnaisiais miškais, parką puošią didingi kalnai, turkio spalvos ežerai, o pakrantes raižo fjordai. Nacionalinis parkas pasižymi peizažais, kurie vilioja ne tik keliautojus, mėgstančius leisti laiką gamtoje, tačiau ir garsiausius pasaulyje landšafto fotografus: kone kiekvienas parko kampelis – idealus kadras žurnalo viršeliui.

Vienas iš nacionalinio parko pasididžiavimų – Milfordo įlanka. Keliautojams organizuojamos ekskursijos, kurių metu siūloma po ją pasiplaukioti laivais, baidarėmis ar kanojomis. Tokie turai džiugina ne tik unikaliais peizažais, tačiau ir galimybe iš arčiau išvysti gyvąją gamtą: Milfordo įlankoje dažnai plaukioja delfinai, ruoniai, neretai pasiseka išvysti ir pingvinus.

Abelio Tasmano nacionalinis parkas

Abelio Tasmano nacionalinis parkas – tai saugomas gamtos kampelis, apimantis pietinės salos šiaurės vakarinę dalį ir kelias nedideles saleles, esančias netoli Pietų salos krantų. Drėgnieji visžaliai miškai, dangaus žydrumo įlankos, auksinio smėlio pakrantės, klinčių ir marmuro kalvų šlaitai – kraštovaizdis čia kiek kitoks nei salos pietvakarinėje dalyje, kurią aptarėme pasakodami apie Fjordlando nacionalinį parką, tačiau tikrai ne ką mažiau įspūdingas.

Nacionalinio parko pakrantėje stūkso be galo įdomus gamtos kūrinys – uola, kurią vietiniai gyventojai vadina tiesiog Perskilusio obuolio uola (Split apple rock, nuotraukoje teksto pradžioje). Tai – Kreidos periodu susiformavęs granitinis darinys, kuris savo forma primena perpus perpjautą obuolį. Unikali uoliena – viena iš nacionalinio parko traukos objektų. Žinoma, ne ką mažiau patrauklios ir pajūrio pakrantės – į jas traukia keliautojai, kurie trokšta ramybės ir egzotiškų peizažų.