Pažintis su Indonezija: unikalios vietinių gyventojų tradicijos

Indonezija – šalis, galinti didžiuotis kontrastinga gamta. Didingi kalnai, ugnikalniai, atogrąžų miškai, slėniai, užburiantys auksinio smėlio paplūdimiai, koralinių rifų apsuptos salos – ne veltui šią šalį kasmet aplanko vis daugiau keliautojų. Žinoma, turistus į Indoneziją traukia ne tik pasakiško grožio kraštovaizdis, tačiau ir unikali kultūra, architektūrinis paveldas. Pavyzdžiui, Balio saloje gausu šimtmečius menančių hinduistų šventyklų, o Javos saloje stūkso didžiausia pasaulyje budistų šventykla – Borobuduras.

Šį kartą „Kelionių akademijos“ egzotinių kelionių specialistai jus nori supažindinti su kiek kitokia Indonezijos puse, apie kurią turistiniuose kataloguose informacijos būna gana nedaug. Paskaitykite apie išties unikalias Indonezijos gyventojų šventes bei tradicinius ritualus.

„Yadnya Kasada“ festivalis

Ar žinojote, jog Indonezijos salynui priklausanti Javos sala – tai tankiausiai apgyvendinta sala visame pasaulyje? Jos plotas – kiek daugiau nei 138 tūkst. kvadratiniai kilometrai, o gyventojų skaičius viršija 145 milijonus! Nepaisant didelio gyventojų skaičiaus, Javoje vyrauja dvi didelės etninės grupės : javiečiai ir sundai. Žinoma, šios etninės grupės dar skaidomos į pogrupius, kuriuos vienija tam tikri kalbiniai niuansai, papročiai ir tradicijos.

Tendžero regione gyvenantys žmonės priklauso javiečių etninei populiacijai. Visgi, šie Indonezijos gyventojai apie savo kilmę pasakoja kiek kitokią istoriją: šie žmonės tiki esantys paskutiniai Madžapahito imperijos karalaitės palikuonys. Pasak legendos, karaliaus dukra su vyru negalėjo susilaukti vaikų, tad meldė dievų malonės. Dievai išklausė jų maldas ir karališkajai šeimai gimė 25 vaikai, dabartinių Tendžero regiono gyventojų protėviai. Visgi, už šią malonę karališkoji šeima privalėjo atsilyginti dievams – paaukoti jauniausiąjį savo sūnų, mat kitaip kraštą būtų niokojusios nelaimės. Nuo to laiko, kiekvieną Kasada mėnesį (tai – paskutinis mėnesis pagal Tendžero kalendorių) vietiniai gyventojai aukoja dievams aukas. Jie kopija į Bromo ugnikalnį ir į kraterį meta gėles, vaisius, daržoves, netgi pinigus. Šis ritualas vadinamas „Yadnya Kasada“ festivaliu.

Laidojimo ceremonija „Rambu Solok“

Sulavesis – tai vulkaninės kilmės Indonezijos sala, kurioje gyvena daug skirtingų etninių grupių. Viena iš jų – toradžai (toraja), kurių populiaciją sudaro daugiau nei milijonas Sulavesio salos gyventojų.

Bene labiausiai toradžai žinomi dėl sudėtingų ir labai ilgai trunkančių laidojimo ritualų. Šios etninės grupės žmonės tiki, jog svarbiausias gyvenimo etapas yra mirtis, tad svarbu mirusįjį išlydėti deramai. Po žmogaus mirties, kūnas nėra iš karto laidojamas – jis balzamuojamas ir laukiama, kol šeimos nariai susitaupys pakankamai pinigų apeigoms. Kartais tai trunka net kelis mėnesius ar metus. Kol kūnas dar nepalaidotas, žmogus nėra laikomas visiškai mirusiu – jis simboliškai maitinamas, kūnu rūpinamasi, jis tarytum toliau dalyvauja visame šeimos gyvenime.

Mirusiojo išlydėjimas įtraukia visą kaimo bendruomenę. Laidotuvių dieną skerdžiami buivolai ir kiaulės – tikima, jog jų mėsa padės mirusiojo dvasiai pomirtiniame gyvenime. Po aukojimo mėsa atiduodama į laidotuves atėjusiems svečiams. Galutinė poilsio vieta mirusiesiems – uolose iškasti kapai. Karstas su kūnu nėra užkasamas: jis tiesiog paliekamas urve.

„Tabuik“ islamo naujųjų metų pasitikimas

Straipsnio pradžioje minėjome, jog kai kuriose Indonezijos saloje gausu išskirtinio grožio hinduistų ir budistų šventyklų. Visgi, svarbu atkreipti dėmesį į tai, jog šioje šalyje vyraujanti religija – islamas. Net 87 procentai Indonezijos gyventojų teigia esantys musulmonai.

„Tabuik“ – tai vakarinėje Sumatros salos dalyje organizuojamas festivalis, kurios metu pasitinkami islamo naujieji metai. Šventės metu atkuriamas Kerbelos mūšis, vykęs 680-aisias mūsų eros metais. Taip pat grojama būgnais, vyksta paradas.

„Galungan“ festivalis

Nors Indonezijoje vyrauja islamo religija, dauguma Balio salos gyventojų – hinduistai. Jie kasmet švenčia „Galungan“ festivalį, kuris skirtas pagerbti dharmos (tvarkos) pergalei prieš blogąsias jėgas, chaosą. Įdomu tai, jog festivalis švenčiamas net dešimt dienų: jo metu miestų gatvės išdabinamos girliandomis, kurios pagaminamos iš bambukų ir gyvų gėlių. „Galungan“ metu vietiniai Balio salos gyventojai dalį laiko praleidžia šventyklose, kuriose dėkoja dievams. Likusi dienos dalis skirta linksmybės: eisenoms centrinėse miestų gatvėse, šokiams.

Visada svajojote aplankyti egzotiškąją Balio salą? Jus domina vietinės tradicijos, todėl norėtumėte savo akimis pamatyti kaip švenčiamas „Galungan“ festivalis? Jei taip, turėtumėte atkreipti dėmesį, jog festivalio data – kintanti. Ji skaičiuojama pagal senąjį Balio kalendorių, kuriame metai sudaryti iš 210 dienų. Šiais metais festivalis bus švenčiamas net du kartus: gegužės 30 d. ir gruodžio 26 d. 2019-aisias – tik kartą: liepos 22 d.

„Kebo-Keboan“ – lietaus šaukimo šventė

„Kebo-Keboan“ – tai išties labai unikalus ritualas, atliekamas rytinėje Javos salos dalyje. Ritualo tikslas – prišaukti lietų. Kaip viskas vyksta? Žmonės apsirengia buivolo kailiais, ant galvos prisitvirtina po du buivolo ragus. Su šiuo kostiumu jie žygiuoja gatvėmis, šoka specialius šokius. Tikima, jog buivolai simbolizuoja galią, kuri gali įtikinti dievus padovanoti žemei lietų.

Balio menų festivalis

Antrąjį birželio šeštadienį Balio saloje prasideda Balio menų festivalis. Jo metu vyksta galybė įvairiausių renginių: parodų, mugių, paradų, koncertų, šokio ir teatro pasirodymų ir kt., kuriais pristatoma Indonezijos kultūra. Nors šis festivalis šiais laikas kiek komercializuotas ir pritaikytas turistų poreikiams, visgi, tai puiki proga susipažinti su Indonezijos meno tradicijomis. Dauguma renginių vyksta Balio sostinėje Denpasare.

„Peresean“ kovos lazdomis

Lombokas – tai keliautojų tik po truputį atrandama Indonezijos sala, garsėjanti pasakiško grožio laukine gamta, atviruko vertais paplūdimiais ir senoviniais kaimeliais. Vietiniai gyventojai juokauja, jog Lomboke galima išvysti Balį, o Balyje Lomboko – niekaip.

„Peresean“ – tai tradicija, būdinga išskirtinai Lomboko salos gyventojams. Ritualo metu, du Sasako genties vyrai kaunasi specialiomis lazdomis. Tikslas paprastas – laimėti prieš oponentą. Kovos metu dažniausiai skamba tradicinė Lomboko salos muzika, atliekama gongais, būgnais ir specialiomis fleitomis. Kam skirtas šis ritualas? Manoma, jog pirminė jo paskirtis buvo prišaukti lietų. Tačiau šiais laikais „Peresean“ – tai meno rūšis.

„Ma'nene“ – mirusiųjų grįžimas į šeimą

Prisiminate, pasakojome apie toradžų gentį, įsikūrusią Sulavesio saloje, ir jų keistus laidojimo papročius. Minėjome, jog mirusieji balzamuojami, o jų kūnai palaidojami tik po kurio laiko, karstai su kūnais paslepiami uolose iškastuose urvuose. „Ma‘nene“ – tai ritualas, kurio metu toradžų genties žmonės grįžta į tas uolas, atveria karstus ir... pasiima balzamuotus kūnus, kad jie bent trumpam galėtų pabūti su savo šeima! Mirusiųjų kūnai perrengiami bei nuvalomi. O taip pat organizuojamos ceremonijos, kurių metu vienas balzamuotas mirusysis sutuokiamas su kitu! Mūsų kultūrai tai tikrai labai sunkiai suvokiama tradicija.